Koncertai – ideali vieta albumų pardavimui. Įsivaizduok: tave dvi valandas supa vienos grupės ar atlikėjo muzika, visas vakaro atmosfera yra persipildžiusi jo dvasia. Išeini iš salės mintyse dėliodamas ką tik patirtus įspūdžius ir koridurioje tave pasitinka stendas su įvairiais to paties atlikėjo niekučiais. Marškinėliai, plakatai, raktų pakabukai ir, žinoma, albumai. Tuomet dingsta logika ir nebegalvoji, jog už koncertą jau sumokėjai triženklę sumą pinigų. Tiesiog stoji į eilę šalia tokių pat euforijos apimtų kaip ir tu, ir perki, perki, perki.

Tokia situacija buvo spalio 15-ąją Utenos pramogų arenoje, kur savo šou dovanojo žaviausia (subjektyvu) pasaulio dainininkė, jazz/pop/blues atstovė Katie Melua. Planavau anksčiau ar vėliau nusipirkti bent vieną jos albumą ir koncerto diena tam pasirodė idealus metas. Ką rinktis? Pictures? Ne, jis jau perklausytas dešimt kartų nuo pirmos iki paskutinės dainos. Piece by Piece? Galbūt. Jame juk yra Spider‘s Web ir On the Road Again. Bet jis taip pat neblogai pažįstamas. Lieka Call Off the Search – debiutinis Katie albumas, iš kurio man buvo pažįstamos vos trys dainos. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, albumo „nepažįstamumas“ yra didelis pliusas sprendžiant „pirkti – nepirkti“ dilemą. Žinoma, tai savotiškas katės maiše įsigijimas, tačiau tokia rizika man nepasiteisino tik kartą (Biplan – Chuligans). Visais kitais atvejais laukė įdomūs negirdėtų dainų perklausymai.

Jungiame Call off the Search.

Visų pirma, įdomūs faktai: Katie šį albumą įrašė būdama 19-os; jis iškart tapo Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje; kita vertus tik dvi (Belfast ir Faraway Voice) iš 11-os dainų buvo sukurtos jos pačios. Tad klausydami širdį virpinančias meilės balades The Closest Thing to Crazy ar Blame It on the Moon nemanykit, jog tai pačios Katie kūryba. Mike Batt – štai kas yra šių dainų autorius ir prodiuseris, deja.

Nepaisant to, Katie Melua muzika vis tiek skamba neapsakomai nuoširdžiai. Jautrus balsas, švelnus gitarų ir pianino pritarimas. Tai įtikina.

Tęsiam įdomius faktus: keisčiausia lyrika pasižyminti daina Belfast (Penguins and Cats) yra apie katalikus (katės) ir protestantus (pingvinai). Katie gyvenime nuolat buvo nesutarimų tarp šių dviejų religijų: „And I‘m divided between penguins and cats, but it‘s not about what animal you‘ve got, it‘s about being able to fly, it‘s about dying nine times“, dainuoja ji. Originalu.

Kitas Call off the Search turinys – lyriškos baladės su džiaziniais improvizavimais: odė bliuzui Learnin‘ the Blues, provokuojanti My Aphrodisiac Is You („Some people like to read the Khama Sutra first, but I don‘t need it, I think if I should read it I‘d be worse“), miegą sukelianti I Think It‘s Going to Rain Today ir kita. Ideali muzika romantiškam vakarui, tačiau nuobodi nesant atitinkamai nuotaikai.

Vėlesniuose albumuose Katie tapo įdomesnė, tačiau būtent šiame, debiutiniame įraše ją kaip asmenybę, pajaučiu artimiausiai. Aišku, labai sunku vertinti kas tikra kas ne, žinant jog dauguma dainų rašė ne patie Katie. Bet pasikartosiu darkart: Call off the Search įtikina. O tai svarbiausia.

Katie Melua – The Closest Thing to Crazy

Peter Bjorn and John

Apie pačią Lykke Li labai šauniai yra rašoma meno duobėje, tad nesikartosiu. Pats šią atlikėją pristatyčiau kaip žemiškesnę Björk ir CocoRosie atmainą. Jos muzika yra eksperimentinė, pripildyta netikėtų ritmų ir instrumentuočių, tačiau viskas yra gražiai nugludinta ir pritaikyta masiškesnei auditorijai. Čia iškyla klausimas, ar Lykke Li tyčia kuria vadinamąją radio-friendly skambesį, ar ji tiesiog nėra tiek, dovanokit už žodį, išprotėjusi, kaip kad aukščiau minėtosios atlikėjos. Aš rinkčiausi antrąjį variantą.

Grįžkim prie Youth Novels. Tai yra puikus debiutas. Šviežia, maloni, gili muzika leidžianti įsitraukti į jaukų atlikėjos vidinį pasaulį. Nors albumą prodiusavo Bjorn Yttling, pradžioje įvardintųjų Peter Bjorn and John narys, Youth Novels vis tiek lieka subtiliai moteriškas įrašas. Dėl to kalčiausias jautrus, dažnai choro pritarimo sulaukiantis Li balsas, kurio vyriškas atitikmuo greičiau keltų juoką, nei malonumą ausims. Tiesa, „jautrus“ nereiškia „liūdnas“. Pastarasis epitetas tiktų tik vienai iš 12-os dainų. Apskritai, pritrūksta išsireiškimų, norint tinkamai apibūdinti albumo nuotaiką. Vienintelis žodis, atspindintis viską, bet kartu ir nieko yra… „įdomu“.

Tai vienas tų įrašų, kuriuos reikia klausytis, o ne apie juos kalbėti. O klausytis siūlyčiau viską nuo pradžios iki paskutinės sekundės. Jei ieškote muzikoje naujovių - nepasigailėsit. Ypač jei įsijungsite jį ramaus vakaro metu, kuomet norisi neblaškančios, bet kartu ir įtraukiančios muzikos.

Trumpam susipažinimui – namų gamybos klipas vienai kertinių albumo dainų Dance Dance Dance. Vien britiškai švediškas žodžio „dance“ tarimas ko vertas. O ir mergina miela. Deja, ten ne pati Li, neapsigaukit.

Lykke Li – Dance Dance Dance

Maloniausia yra tai, jog dažniausiai toji muzika tau patinka. Galbūt ją įsijungi tik porąkart per pusę metų, tačiau tie klausymai tampa mažais ritualais, kuomet vartydamas pakuotės viduje esančią knygutę ir sekdamas dainų tekstus, pats pasijunti grupės dalimi, tarsi jauti juos grojant už kambario sienos ir tau besišypsančius.

Mane toki jausmai apima klausant pop-folk-roko grupės Arbata albumo Linkėjimai tau. Dabar, rašydamas šį įrašą, įsijungiau Linkėjimai tau gal tik penktą kartą, nors turiu šį albumą jau bene metus. Ir ką gi, jis man vis dar yra šviežias, iki galo neištirtas, tad kartu ir nepabodęs.

Žinoma, kai kurios klišės, atrastos jau pirmos pažinties dėka, vis dar išliko tokios pačios neigiamos. Visų pirma, albumo dizainas truputį varo į neviltį, ir apskritai, jis būtų mane atbaidęs, jei nežinočiau, kad Arbata gerai groja ir jų muziką verta pirkti. Suprantu, kad vaikinai norėjo pademonstruoti savo jaunystę ir optimistiškus veidus, tačiau ar tikrai reikėjo tai daryti keturis (!) kartus? Mes matome jų nuotraukas pagrindiniame viršelyje, vidiniame viršelyje, kitoje albumo pusėje ir ant paties disko. Visos nuotraukos iš tos pačios fotosesijos, su tomis pačiom juodom maikutėm, mėlynais džinsais ir surežisuotom šypsenom. Juk jūs ne Vaidas Baumila, kam save taip demonstruoti!

O dabar apie muziką: jir yra smagi. Ar pastebėjote, kad daugelis garsiausių Lietuvos roko grupių kūrė daugiau liūdną, nei linksmą skambesį? Foje, Airija, Naktinės personos – visiems jiems lengviau buvo priversti išspausti ašarą, nei atvesti žmones į šokių aikštelę. Arbata šiuo atžvilgiu yra kitokia. Neskaičiuojant lyrinių Linkėjimai tau ir Žemuogės, visas albumas neša pakankamai pakilią nuotaiką, kuri, maža to, yra iki kaulų smegenų lietuviška. Tiesa, alfa.lt apžvalgininkas yra rašęs, jog Arbatai didelę įtaką yra padaręs rusiškas rokas. Tačiau man, kaip visiškam rusiškos muzikos ignoruotojui nuo to nei šilta, nei šalta. Arbata visada buvo ir tebėra grupė, kurios klausantis net ir patriotiniai jausmai sukyla. Ne, nėra čia jokio nacionalizmo. Viso labo, gražūs ir dažnai prasmingi lietuviški tekstai, įdainuoti Lietuvoje gimusių žmonių. Ne toks ir dažnas reiškinys dabartinėje mūsų muzikos scenoje, kur visi nori lygiuotis į užsienį, nors tas užsienis jų dažniausiai net neišgirsta.

Vieninteliai anglicizmai yra dainos Rūkau, geriu priedainyje, kuris skamba labai blogai. Man vis dar pikta, kad tokią puikią įžangą ir stulpelį grupė sugadino visais how do you do, kurie įdainuojami taip neaiškiai, kad nematydami dainos žodžių jūs tikrai nieko nesuprastumėt ir galvotumėm, kas gi ten per nauja kalba, Arbatos vokalisto išrasta.

Ir taip mes judam į priekį velnias žino kur, nuo durų prie durų, tik tam kad būtų šviesiau. Ar gi neteisinga? Karts nuo karto pats pabrazdinu šią dainelę gitara. G, Am, C, G berods, bijau sumeluoti. Kitas nuostabus kūrinys – tokiu pačiu pavadinimu kaip ir albumas - Linkėjimai tau. Jau liūdnokas, lyrinis ir labai įtikinantis. Padeda sunkiais vakarais, pabandykit. Tik man, kažkodėl demo versija patiko labiau, nei toji, kuri yra albume. Apskritai, šią dainą reikėtų groti vien akustine gitara, pritariant švelniam vokalui. Nors ir Arbatos variantas geras, ir po galais, čia juk jų daina. Ką nori su ja tą ir daro.

Bet ne Linkėjimai tau, o Onutė man yra viso albumo viršūnė. Taip jau atsitinka, kad kiekviename mano turimame albume atrandu vieną dainą, kuri smagiau klausos už visas kitas, kurią visada yra smagu įsijungti vėl ir vėl. 12 Memories tokią funkciją atlieka Love Will Come Through, Disco Balls - Casey, Linkėjimuose tau – Onutė. Linksmas pavadinimas, linksma daina, su giliu tekstu. Labai gražu.

Daugiau atskirų kūrinių neanalizuosiu, tik pasakysiu, kad Arkliai išgirsti yra labai patartina. O bonus dalies, kurią sudaro 16 Hz stiliaus daina, žudančiu pavadinimu Turbo pana ir dvi radijai pritaikyti kūrinėliai: Fėja ir tos pačios Linkėjimai tau kitokia versija. Tikrai nežinau, ar kuri nors radijo stotis šiuos kūrinius įtraukė į savo grojaraščius, bet labai tikiuos, kad jie to nepadarė. Nes, patikėkit manim, apdirbtos dainos skamba baisiai. Fėja tapo pigiu rusišku popsu, o Linkėjimų tau radijo versija visiškai sugadina tokią dainą.

Taigi, bonusų nereikėjo, no smoke no drink I do nereikėjo, keturių vienodų grupės nuotraukų taip pat nereikėjo. Tačiau visa kita – labai neblogai. Spaudžiu Arbatos vaikinams rankas ir linkiu išleisti dar bent vieną albumą. O ir koncerte pabūti kada nors žadu, jei tik proga pasitaikys.

Beje, Google pakalba taip ir nepavyko rasti nei vienos žmoniškos šio albumo apžvalgos. Manąją tokia galima pavadinti tik iš dalies, bet tai vis tiek geriau, nei nieko. Atrodo, kad lietuviška muzika tikrai niekam neįdomi.

Arbata – Onutė (gyvai Druskininkuose)

Bene prieš dvejus metus, kuomet nusprendžiau pradėti rinkti nevogtos muzikos kolekciją, iš pradžių orientavausi vien į lietuvių atlikėjų kūrybą. Viskas prasidėjo nuo Anties ir Foje, bet greitai perėjau prie mažiau skambių vardų, vienas kurių buvo Brainers.

Sąvokos BritPop ir Indie Rock tuo metu taip pat buvo visiškai naujos, tad vos sužinojus, kad Lietuvoje kažkas irgi groja šių stilių muziką, puoliau jais domėtis. Taip Winamp bibliotekoje atsirado Gravel ir Axis, taip ten savo mažą vietą atrado ir Brainers su Big Brother EP. Nors jų pilnavertis albumas Disco Balls tuo metu jau buvo išleistas, prireikė daugiau nei metų, kol galiausiai jis atsirado mano lentynoje. Pamenu pirmąją pažintį su albumu: aš, Oasis The Libertines ir panašių aukščiausio lygio kompanijų jau patikrintas klausytojas, bandau įsisavint Brainers muziką ir jaučiu, kad tai ką girdžiu man visiškai nepatinka. Skambesys atrodė neoriginalus, vokalas – neįdomus ir su rimtomis tarimo problemomis, dainų tekstai paviršutiniški.

O tada atėjo eilė devintajai dainai: Casey. Buvau ją girdėjęs myspace erdvėje, ir jau tada laikiau šį kūrinį ypač stipriu. Dabar pagaliau turėjau jo įrašą, kurį tą vakarą įsijungiau dar bene tris kartus. Pasirodo, kai Brainers pradeda groti nors kiek sunkiau, jie gali skambėti išties puikiai.

Nepaisant to, visas Disco Balls vis dar atrodė nykiai. Klausiau jo dar ir dar kartą ir kiekvienąkart galvodavau, kad lietuviškas rokas tikrai yra gilioj duobėj. Juk Disco Balls 2006-aisiais buvo išrinktas geriausiu ore.lt albumu! D. Britanijoje tokia muzika turbūt būtų numesta į šalį vos išgirdus laužytą vokalisto akcentą.

Ir bum, vieną rytą ausys turbūt galutinai priprato prie Brainers skambesio ir pradėjo juo mėgautis. Supratau, kad būtent ankstyvas rytas, kuomet reikia kuo greičiau pražvalėti, yra tinkamiausias laikas klausytis Disco Balls. Energijos užtaisą savyje jis turi pakankamą kaip ir vietomis išlendančią rokenrolo dvasią.

Galiausiai dabar, po daugiau nei pusės metų, kuomet šis albumas yra mano kolekcijoje pasidariau jam dar atlaidesnis. C’mon, Promised Land ir Disco Balls - pirmosios trys dainos, visada susiklauso smagiai. Unkind pamėgti taip ir nepavyko, Superman yra graži, bet per daug saldi, Reach the Sun ir Clubbin’ tiesiogine to žodžio prasme vis dar tebeverčia šokti, Something New leidžia nusiraminti. Yra šimtai geresnių baladžių, bet turbūt dar daugiau blogesnių. Pliusas Something New už tai. Galiausiai – jau išgirta Casey ir dažnai taip ir nebaigiamos perklausyti Sunday Morning Comes ir 1962. Štai toks yra Disco Balls, pirmasis ir vienintelis Brainers albumas. Vargu ar kada nors jis turės vyresnį brolį, kad ir kaip to norėtųsi. Tokia jau toji Lietuvos muzikos situacija – čia iš muzikos, ypač alternatyvios, kūrimo nepragyvensi.

Būtent todėl nesinori peikti Disco Balls, kad ir kaip niežėtų nagai tai padaryti. Lietuvoje praktiškai nėra BritPop muzikos kultūros, tad tokias grupes kaip Brainers reikia vertinti vien už idėją, beje, neblogai įgyvendinamą. Juk kas liko be jų? Minėtieji Gravel ir Axis? Pirmųjų jau oficialiai nebėra, antrieji leidžia dienas kažkur Islandijoj. Liūdniausia, kad ir apie pačių Brainers koncertus nieko negirdėti. O juk norėtųsi pašokti pagal gyvai skambančias Reach the Sun ar Promised Land. Dabar reikia tenkintis video įrašais, kuriuos rasti vėlgi yra problematiška. Štai toki tie sunkiai pasiekiami Brainers. Gerai, kad Bomboj vis dar galima rasti Disco Balls kopijų. Siūlyčiau šį albumą visiems, kurie mano, kad ir Lietuvoje yra geros roko muzikos. Taip būtų nors kiek pateisinta ši, daug kam utopiška, jų mintis.

Kaip tautiečių įrašui – 9 balai iš 10. Vertinant pasaulio mąstu – 6 iš 10. Ir tai tik po ilgo pažindinimosi su Brainers muzika, kuri toli gražu nėra kažkokia reikalaujanti susikaupimo ar gilaus mąstymo.

Taip kad, vertinimai prieštaringi. Taip ir nežinau, ar geras šis albumas ar ne, ar galėčiau jį be jokio nerimo rekomenduoti draugams ir pan. Bent jau pats nesigailiu jo įsigijimu ir negalvoju, kad tuos 20 Lt galėjau išleisti penkiems alaus buteliams.

Beje, žiūrint šį vaizdo įrašą Brainers atrodo kaip gera JAV college rock grupė. Būtent dėl to ir noriu į jų koncertą:

Vykdamas į Daniją turėjau tikslą Nr. 1: nusipirkti The Raveonettes albumą. Man jie vis dar atrodo žaviausia porelė tarp visų muzikantų, jų kuriamas skambesys yra ne mažiau malonus už grupės narių išvaizdą ir, svarbiausia, jie yra danai. Pagaliau patekęs į prekybos centrą radau milžinišką muzikos parduotuvę ir akimis išgraibsčiau lentynas. Viskas ką radau buvo „Lust, Lust Lust“, t.y. paskutinysis The Raveonettes įrašas, kurio tiesiog persiklausiau rašydamas apžvalgą į ore.lt. Maža to, sąžinė neleido atiduoti už jį 180 kronų.

Pasikalbėjęs su pardavėja ir sužinojęs, kad nieko kito jie negali pasiūlyti, pradėjau savo paieškas iš naujo. Norėdamas nusipirkti bent du albumus priėjau į senesnių įrašų skyrių. Stebino kainų skirtumas – Coldplay – Viva la Vida kainavo tas pačias 180 kronų, o senesnis, bet vargu ar blogesnis tų pačių Coldplay albumas A Rush of Blood to the Head - tik 50. Juk muzika ne koks nors kumpis, kad laikui bėgant ją reikėtų nukainuoti. Aišku, pirkėjui nuo to tik geriau, tiesiog. Keista. Kuisdamasis po „Viskas už 50 kronų“ lentyną pagaliau radau kažką artimo, tai, apie ką turėjau pradėti rašyti jau nuo pat pradžių: Travis! 12 Memories! Winamp bibliotekoj turėjau apie 20 Travis kūrinių, bet 12 Memories dainų sąrašiukyje atpažinau vos tris. Bet užtai kokias: The Beautiful Occupation, kurioje panaudotas sutartinis dainavimas buvo įstrigęs galvon jau po pirmojo perklausymo įvykusio bene prieš tris metus, liūdnąją Re-Offender ir visapusiškai gerą Love Will Come Through. Subjektyviai pasakysiu, kad toji daina yra tobula. Jei klausant ją bene 20-ą kartą vis dar jauti mažyčius šiurpuliukus, vadinas daina tikrai kažko verta. Daugiau nebegalvodamas pasiėmiau 12 Memories su savimi ir tęsiau paieškas toliau. Jų rezultatai kituose įrašuose, paliekam intrigą.

O dabar klausom Travis. Quicksand - gražu, Peace the Fuck Out – keista. ar Fran Healy gali leisti sau dainose keiktis? Pasirodo gali. Tik tai skamba nepiktai ir net neįtikinamai. Nemėgstu visų fak ir šit, nors pats karts nuo karto panašius žodelius pavartoju. How Many Hearts – nieko ypatingo, Paperclips - puiku. Ir liūdna. Travis, kurie sugebėdavo pataisyti nuotaiką net ir juodžiausiomis dienomis, šįkart skamba niūriai. Būtent dėl to daugelis kritikų 12 Memories vertino labai vidutiniškai. Aš nuo kategoriškų sprendimų susilaikysiu, nes Travis liūdesys nėra toks depresyvus kaip pvz. Radiohead. Įdomu tai, jog Fran balsas tose liūdnosiose vietose skamba nelyginant paties Thom Yorke.

Somewhere Else - jau linksmiau, Mid-Life Krysis – ne. Apskritai, pastaroji tapo bene daugiausia kartų prasukta daina. Laimei, kad po jos seka didžiulis kilimas viršun pavadintas Happy to Hang Around. Iš visų lig tol negirdėtų dainų būtent ji paliko maloniausią įspūdį. Vėlgi pesimistiškas tekstas, tačiau ir pesimizmas kartais būna malonus. Galiausiai albumą vainikuoja dar vienas žąsies odos efektą sukėlęs įrašas: Walking Down the Hill. Ideali pabaiga albumui, gražiai apibendrinanti 12 Memories kuriamą štai tokią nuotaiką. Pastebėjus, jog ši daina yra 9 minučių ilgio nori nenori imi mąstyti kad ir Travis įtraukė save į žaidimus su hidden tracks. Paslėptasis kūrinys, pavadintas Some Sad Song, galutinai pribaigia šypseną. Belieka eiti ir išsiliūdėti, arba įsijungti ką nors iš smagiųjų grupės dainų, pvz. Flowers in the Window.

Kad ir koki rimti Travis bandė tapti kuriant šį albumą, mano, o ir kitų klausytojų ausyse ir širdyje jie visada bus draugiška ir optimistiška grupė. Nepaisant to, kitokia nei įprasta nuotaika nedaro 12 Memories blogu albumu. Apskritai, albumas kuriame yra Love Will Come Through negali būti blogas. O kai jį papildo toki kūriniai kaip Re-Offender ar Happy to Hang Around belieka sėdėti ir šypsotis. Ne todėl, kad tai būtų linksmi kūriniai, o todėl, kad pasaulyje dar yra grupių, sugebančių tokias dainas sukurti.

P.S. Žmogui, pirmą kartą matančiam Travis vardą turbūt taip ir netapo aišku, kas jie per vieni ir su kuo valgomi. Taip kad prašom, dosjė: Travis – muzikos grupė iš Škotijos, Glazgo. Susikūrė 1995-aisiais ir lig šių dienų džiugina mūsų ausis BritPop skambesiu. Štai tokiu:

Travis – Love Will Come Through

Viskas ką rasit manomuzika.wordpress.com bus susiję su muzika ir tik su ja. Konkrečiai – su paties sukaupta ir vis didėjančia originalių cd kolekcija. Kol kas ją sudaro 30 diskų, tarp kurių yra 20 albumų, 3 singlai, 5 rinkiniai ir 2 dvd koncertai. 17 iš jų sukurta Lietuvos atlikėjų, likusieji – užsienio. Ilgainiui tikiuosi aprašyti bent didžiąją jų dalį.

Kam to reikia? Lietuvoje yra vos keli interneto portalai kur galima rasti muzikinių albumų apžvalgų. Tebūnie šis blogas priedas prie jų visų. Jis ypač turėtų patikti tiems, kurių muzikinis skonis sutampa su manuoju (o manasis atsispindi čia: www.last.fm/user/hope-less) - turėsim apie ką padiskutuoti.Taigi taigi, jei mėgsti XXI amžiaus roką ir palaikai alternatyvius lietuvių muzikantus, tuomet mano laikas sugaištas prie kompiuterio nepraeis veltui.

*

Kad ir kokia graži būtų WordPress aplinka, ji niekur neleido nors kiek paskelbti informacijos apie save. Tad ir neskelbsiu. Bet susisiekti ir visko išsiklausinėti galima elektroniniu paštu: karolis.h@hotmail.com

Malonaus skaitymo