Arbata – Linkėjimai tau (2007)

Kai paties nors kiek mėgstama Lietuvos roko grupė išleidžia albumą, tuomet nereikia mąstyti ar pirkti jį, ar ne. Pasirinkimas yra vienas: pirkti. Jei ne dėl pačios muzikos, tuomet bent dėl moralinio pasitenkinimo, kurį gauni paremdamas tautos muzikinės scenos idealistus, kurie ryžtasi išleisti albumą, net ir žinodami, kad jis jiems neatneš jokių turtų, jei apskritai atsipirks.

Maloniausia yra tai, jog dažniausiai toji muzika tau patinka. Galbūt ją įsijungi tik porąkart per pusę metų, tačiau tie klausymai tampa mažais ritualais, kuomet vartydamas pakuotės viduje esančią knygutę ir sekdamas dainų tekstus, pats pasijunti grupės dalimi, tarsi jauti juos grojant už kambario sienos ir tau besišypsančius.

Mane toki jausmai apima klausant pop-folk-roko grupės Arbata albumo Linkėjimai tau. Dabar, rašydamas šį įrašą, įsijungiau Linkėjimai tau gal tik penktą kartą, nors turiu šį albumą jau bene metus. Ir ką gi, jis man vis dar yra šviežias, iki galo neištirtas, tad kartu ir nepabodęs.

Žinoma, kai kurios klišės, atrastos jau pirmos pažinties dėka, vis dar išliko tokios pačios neigiamos. Visų pirma, albumo dizainas truputį varo į neviltį, ir apskritai, jis būtų mane atbaidęs, jei nežinočiau, kad Arbata gerai groja ir jų muziką verta pirkti. Suprantu, kad vaikinai norėjo pademonstruoti savo jaunystę ir optimistiškus veidus, tačiau ar tikrai reikėjo tai daryti keturis (!) kartus? Mes matome jų nuotraukas pagrindiniame viršelyje, vidiniame viršelyje, kitoje albumo pusėje ir ant paties disko. Visos nuotraukos iš tos pačios fotosesijos, su tomis pačiom juodom maikutėm, mėlynais džinsais ir surežisuotom šypsenom. Juk jūs ne Vaidas Baumila, kam save taip demonstruoti!

O dabar apie muziką: jir yra smagi. Ar pastebėjote, kad daugelis garsiausių Lietuvos roko grupių kūrė daugiau liūdną, nei linksmą skambesį? Foje, Airija, Naktinės personos – visiems jiems lengviau buvo priversti išspausti ašarą, nei atvesti žmones į šokių aikštelę. Arbata šiuo atžvilgiu yra kitokia. Neskaičiuojant lyrinių Linkėjimai tau ir Žemuogės, visas albumas neša pakankamai pakilią nuotaiką, kuri, maža to, yra iki kaulų smegenų lietuviška. Tiesa, alfa.lt apžvalgininkas yra rašęs, jog Arbatai didelę įtaką yra padaręs rusiškas rokas. Tačiau man, kaip visiškam rusiškos muzikos ignoruotojui nuo to nei šilta, nei šalta. Arbata visada buvo ir tebėra grupė, kurios klausantis net ir patriotiniai jausmai sukyla. Ne, nėra čia jokio nacionalizmo. Viso labo, gražūs ir dažnai prasmingi lietuviški tekstai, įdainuoti Lietuvoje gimusių žmonių. Ne toks ir dažnas reiškinys dabartinėje mūsų muzikos scenoje, kur visi nori lygiuotis į užsienį, nors tas užsienis jų dažniausiai net neišgirsta.

Vieninteliai anglicizmai yra dainos Rūkau, geriu priedainyje, kuris skamba labai blogai. Man vis dar pikta, kad tokią puikią įžangą ir stulpelį grupė sugadino visais how do you do, kurie įdainuojami taip neaiškiai, kad nematydami dainos žodžių jūs tikrai nieko nesuprastumėt ir galvotumėm, kas gi ten per nauja kalba, Arbatos vokalisto išrasta.

Ir taip mes judam į priekį velnias žino kur, nuo durų prie durų, tik tam kad būtų šviesiau. Ar gi neteisinga? Karts nuo karto pats pabrazdinu šią dainelę gitara. G, Am, C, G berods, bijau sumeluoti. Kitas nuostabus kūrinys – tokiu pačiu pavadinimu kaip ir albumas - Linkėjimai tau. Jau liūdnokas, lyrinis ir labai įtikinantis. Padeda sunkiais vakarais, pabandykit. Tik man, kažkodėl demo versija patiko labiau, nei toji, kuri yra albume. Apskritai, šią dainą reikėtų groti vien akustine gitara, pritariant švelniam vokalui. Nors ir Arbatos variantas geras, ir po galais, čia juk jų daina. Ką nori su ja tą ir daro.

Bet ne Linkėjimai tau, o Onutė man yra viso albumo viršūnė. Taip jau atsitinka, kad kiekviename mano turimame albume atrandu vieną dainą, kuri smagiau klausos už visas kitas, kurią visada yra smagu įsijungti vėl ir vėl. 12 Memories tokią funkciją atlieka Love Will Come Through, Disco Balls - Casey, Linkėjimuose tau – Onutė. Linksmas pavadinimas, linksma daina, su giliu tekstu. Labai gražu.

Daugiau atskirų kūrinių neanalizuosiu, tik pasakysiu, kad Arkliai išgirsti yra labai patartina. O bonus dalies, kurią sudaro 16 Hz stiliaus daina, žudančiu pavadinimu Turbo pana ir dvi radijai pritaikyti kūrinėliai: Fėja ir tos pačios Linkėjimai tau kitokia versija. Tikrai nežinau, ar kuri nors radijo stotis šiuos kūrinius įtraukė į savo grojaraščius, bet labai tikiuos, kad jie to nepadarė. Nes, patikėkit manim, apdirbtos dainos skamba baisiai. Fėja tapo pigiu rusišku popsu, o Linkėjimų tau radijo versija visiškai sugadina tokią dainą.

Taigi, bonusų nereikėjo, no smoke no drink I do nereikėjo, keturių vienodų grupės nuotraukų taip pat nereikėjo. Tačiau visa kita – labai neblogai. Spaudžiu Arbatos vaikinams rankas ir linkiu išleisti dar bent vieną albumą. O ir koncerte pabūti kada nors žadu, jei tik proga pasitaikys.

Beje, Google pakalba taip ir nepavyko rasti nei vienos žmoniškos šio albumo apžvalgos. Manąją tokia galima pavadinti tik iš dalies, bet tai vis tiek geriau, nei nieko. Atrodo, kad lietuviška muzika tikrai niekam neįdomi.

Arbata – Onutė (gyvai Druskininkuose)